Aprašymas

Prie tradicinėmis jau tapusių deserto atsiradimo versijų galima pridėti dar vieną. Apie jų teisingumą ir pirmąsias paminėjimo datas tegul diskutuoja mokslininkai – kulinarijos istorikai. Mes, paprasti mirtingieji, turime tokį privalumą, kad tiesiog galime pasirinkti tai, kas mums labiau patinka.Viena, mažiau žinoma, deserto atsiradimo versija teigia, kad jį sugalvojo pati Ana Pavlova, savo paryžietiško gyvenimo laikotarpiu. Balerinos gi irgi žmonės ir kartais nori ko nors saldaus, todėl, palyginus su kitais, nekaloringas baltyminis desertas su uogomis kuo puikiausiai atitiko jos poreikius. Tuo metu balerina buvo labai populiari Paryžiuje, tad daugelis restoranų įtraukė jį į savo valgiaraščius „Pavlova“ vardu, kirčiuojant būtent paskutinį skiemenį. Kita versija, labiau konkretizuota, pasakoja mums apie tai, kad desertą balerinos garbei sukūrė australų virėjas Herbert (Bert) Sachse, dirbantis „Esplanados“ viešbutyje Perto mieste, Vakarų Australijoje. Pirmąkart orinis stebuklas buvo patiektas šiame viešbutyje surengtame pobūvyje Anos Pavlovos garbei. Desertas visiems labai patiko, o ypač tai, kurios garbei ir buvo sukurtas. „Toks lengvas, kaip Pavlova!” – kažkas sušuko. Pavadinimas prigijo. Tuo tarpu Naujosios Zelandijos gyventojai teigia, kad šio deserto atsiradimo vieta – Velingtonas. O įkvėpėju tapo nuostabus baltas balerinos sijonas. Ir Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje „Pavlova“ tariasi kirčiuojant antrąjį skiemenį. Atrodytų, kas galėtų būti bendro tarp šių dviejų visiškai poliarinių sąvokų? Atsakymas paprastas ir gana greitai jam sukaks visas šimtas metų. Baltyminės tešlos tortas pavadintas vienos žinomiausių rusų balerinos Anos Pavlovos vardu. Lengvas, beveik besvoris orinis paplotėlis, truputis plaktos grietinėlės ir pasifloros ir kivių įdaras – toks derinys gali sugundyti bet ką, net ir baleriną. Bet skonio tai neįtakoja, ar ne taip? Todėl aš savąją Pavlova gaminu tam, kad neliesti istorijos, o tiesiog mėgautis skoniu.